lineage2 cheats hacks - Lineage2 legenda

Lineage2 Legenda

Įžanga

Mes pamename tuos metus, kurie buvo visai prieš naujojo amžiaus pradžią, pirmuosius chaoso eros metus. Nors tiesą sakant tie metai ne ką skyrėsi nuo kitų metų, užfiksuotų istorijoje, įžanga šiai nelaimei buvo sukurta po pačios nelaimės. Mes negalėjome būti pasiruošę, net jei ir būtume žinoję kas mūsų laukia...

Aden, žmonių karalystėje, šviesos Dievo žiniai susirinko į Oren šventyklą. Visi iki vieno iš jų teigė jau regėję pražūtingą ateitį sapnuose. Kai kurie iš jų sakė, kad tai Dievų revoliucija, kiti teigė jog tai buvo tamsiųjų dvasių išnaikinimas, bet visus juos vienijo jausmas, baimės jausmas.. verčiami nežinomybės baimės, moroso susirinkimas nusprendė sugrąžinti pasitikėjimą tarp rasių, išrenkant iš jų visų po vadovaujantį vadą.

Elfų miške, kuris spindėjo smaragdų šviesa, tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip elfai pasijuto pamatę, kad jų didysis medis, visų medžių ir miškų motina, pradėjo mirti. Elfai, rasė taip dievinanti miškus, surinko viską ką turėję, atidavė tai savo jaunėliams ir išsiuntė į žmonių karalystę, kad tie surastų būdą, kaip išsaugoti pagrindinį medį.

Tačiau tiesa buvo atskleista per vėlai, visi suprato jog bent keletas tamsiųjų elfų jau žinojo tiesą. Visi žiniuoniai susirinkę Oren pilyje jau žinojo apie tamsųjį likimą, kuris jų laukia..

Orkai, kurie nežino, ką reiškia baimė, nesuprato, kad po žiemos ateina pavasaris. Paagrio, Lord Kakai išsiuntė savo pagalbininkus suvienyti orkų, išsigandusių amžinos žiemos..

Buvo neaišku, ką tuo metu veikė dwarfai. Kai kurie sako, kad jie net nežinojo apie susiklosčiusią situaciją, bet čia jau pačių dwarfų reikalas... Nors čia tik spėjimas, bet daugelis manė, kad dwarfų tauta jau užmiršo apie kažkur paslėptą maphr table, visų mokslų žinyną...

Dabar Įžangos laikais, kurių niekas negali įvardinti, drąsūs vyrai iš visų rasių sujungė savo jėgas. Nors ištikimi vienas kitam, jie net nenutuokė, kas jų laukia ateityje. Šie vyrai kovėsi narsiai ir pasiekė daug mažų pergalių, tačiau net neįsivaizdavo kas bus rytojaus dieną...

Jis giliai įkvėpė, įtraukė dūmų ir po truputį juos iškvėpė. Dauguma jo veido buvo paslėpta su plonu senu gaubtuvu už jo buvo likusi vien plika tamsa. Iš po rūkstančios pypkės buvo neįmanoma suprasti, ką jis dabar darys. Jis prisistatė, kaip bard iki dabar niekas juo netiki, jo balsas buvo menkas ir šiurkštus ir mes įtarėme, kad jis keliavo pavojingu mišku vienas..

Kad ir kaip ten, jis pasiūlė mums pasiklausyti istorijos, jeigu tik pavaišinsime jį vakariene ir laužo šiluma. Mes sutikome, vien dėl to, kad nesugebėjome palikti jo vieno šaltoje naktyje. Mes įsipatoginome prie laužo, paruošę savo ginklus, galimam pavojui ir laukėme, kol jis pradės savo pasakojimą. Naktis buvo ledinė, o jo silpnas balsas lėtai sklido po kalną ir jo apylinkes. Pasidėjęs pypkę, jis pravėrė burną ir pradėjo pasakoti.

Pradžia

Istorija, kurią aš jums papasakosiu yra apie tuos, kuriuos mes vadiname dievais. Klausykit atidžiai, kadangi čia yra tikra istorija... Senais laikais, kai buvo manoma, kad yra tik rutulys, kuriame viskas pradėta. Ten nebuvo nieko. Rutulys buvo nei didelis, nei mažas, nei tamsus, nei šviesus, ten buvo viskas ir nieko.

Per šimtus milijonų metų, rutulys pradėjo augti. Galiausiai lėtai pradėjo formuotis dvi jėgos. Kai jėgos augo, jos išsivystė į mąstančią šviesą ir tamsą. Šviesa susiformavo į moterį ir pasivadino Einhasad , o tamsa į vyrą ir pasivadino Gran Kain. Jie ir pažymėjo visos visatos pradžią ir visą kitą, ką mes dabar žinome. Einhasad ir Gran Kain sutelkė jėgas, kad ištrūktų iš rutulio. Jie sudaužė rutulį į įvairių rūšių daleles. Kai kurios dalelės pakilo ir tapo dangum, keletas nukrito ir tapo žeme. Tarp žemės ir dangaus buvo vanduo, o kai kurie žemės gabalai iškilo ir tapo sausuma.

Rutulio dvasia, kuri buvo pavadinta Ether taip ir išnyko su rutulio sudužimu. Tai įkvėpė gyvybę įvairiems gyvūnams ir augalams. "Pirmieji gyvūnai" buvo suformuoti iš šios dvasios. Milžinai buvo patys geriausi iš jų rūšies. Jie buvo žinomi kaip protingieji, dėl jų išminties . Jie buvo labai didingi kaip ir jų stiprūs kūnai. Milžinai prižadėjo palaikyti tikėjimą Einhasad ir Gran Kain, kadangi be šių dviejų dievų veiksmų nebūtų jų gyvybės ir pasaulio. Einhasad ir Gran Kain buvo patenkinti jais ir paskyrė juos būti visų gyvų padarų valdovais. Tai buvo prieš mirties ir tikro rojaus atsiradimą.

Einhasad ir Gran Kain įkvėpė gyvybę daugeliui dievų vaikų tarp jų. Pirmieji penki vaikai įvaldė žemės galias. Vyriausioji dukra Shilen buvo atsakinga už vandenį. Vyriausiasis sūnus Paagio kontroliavo ugnį ir antroji dukra Maphr valdė žemę. Antrasis sūnus Sayha tapo vėjo valdovu. Jauniausiajai dukrai Eva'i nepasiliko jokio elemento, todėl ji sukūrė eiles ir muziką. Tuo metu, kai kiti dievai buvo užsiėmę savo atsakomybėmis, Eva rašė eiles ir dainuodavo jas su muzika. Štai taip prasidėjo dievų era ir žemėje neegzistavo tokios vietos, kurios dievai nežinotų.

Rasių susikūrimas

Einhasad buvo kūrimo dievybė. Ji sukūrė formas, naudodama jos pačios dvasią. Jos vaikai panaudojo savo galias ir sukūrė šias gyvybės formas. Shiles įdėjo vandens dvasią į pirmąją formą, kuri buvo sukurta. Taip atsirado Elfų rasė. Paagrio įdėjo ugnies dvasią į formą, kuri buvo sukurta antroji. Taip atsirado Orcų rasė.

Maphr įdėjo žemės dvasią į trečiąją formą. Taip atsirado Dwarfų rasė. Sayha įdėjo vėjo dvasią į ketvirtąją formą. Taip atsirado rasė, kuri vadinosi Arteias.
Gran Kain buvo naikinimo dievas. Kada jis pamatė Einhasad darbą, jis ėmė pavydėti. Jis pasielgė taip pat, kaip Enhasad ir sukūrė formą panašią į jį patį. Tada jis nuėjo pasimatyti su Shilen, jo vyriausiąja dukra ir paprašė jos įkvėpti dvasią į jo formą. Ji buvo labai nustebusi ir jam pasakė, " Tėve, kodėl tu nori padaryti tokį dalyką? Einhasad, mano motina atsakinga už kūrimą. Prašau, nedaryk tokio darbo, kurio tu nemoki. Būtybės, kurios gaus gyvybę iš naikinimo dievo atneš tik negandas."

Bet Gran Kain nepasidavė. Po daugybės įkalbinėjimu ir meilikavimu galiausiai jis įgavo Shilen pasitikėjimą. "Tai padarysiu. Bet aš jau daviau vandens dvasią motinai. Todėl aš tegaliu duoti likučius". Shilen atidavė stovinčio ir tekančio vandens dvasią jos tėvui. Gran Kain laimingas priėmė tai.

Tačiau Gran Kain pajuto, kad neužteks duoti tik vieną dvasią jo kūriniams. Todėl jis nuėjo pasimatyti su Paagrio, jo vyriausiuoju sūnum. Kaip ir Shilen, Paagrio taip pat įspėjo savo tėvą. Tačiau, jis negalėjo atsakyti Gran Kain - NE. Todėl jis davė gęstančios ugnies dvasią. Gran Kain laimingas priėmė ją. Maphr taip pat riejosi su tėvu. Su ašaromis jos akyse, ji pasidavė ir atidavė nederlingos ir užterštos žemės dvasią. Kada atėjo Sayhajos eilė, ji atidavė laukinio ir žiauraus vėjo dvasią.

Patenkintas Gran Kain paemė viską, ką gavo ir pravirko,

Pažvelk į gyvus padarus, kuriuos aš kuriu! Pažvelk į tuos, kurie gimė su vandens, ugnies, su vėjo ir žemės dvasiomis. Jie bus stipresni ir protingesni už milžinus! Jie valdys pasaulį!" Gran Kain šaukė su didžiuliu pasididžiavimu visam pasauliui ir įdėjo savo kūriniams jo paties atspindį. Tačiau rezultatas buvo siaubingas. Jo kūriniai buvo labai silpni, kvaili, apgaulūs ir bailūs. Visi dievai bjaurėjosi Gran Kain kūriniais. Nugalėtas gėdos Gran Kai apleido savo kūrinius ir pasislėpė kuriam laikui. Šie padarai dabar vadinami žmonėmis.

Elfų rasė buvo protinga, todėl žinojo, kaip naudoti magiją. Tačiau milžinai buvo protingesni. Taigi milžinai leido jiems tarnauti politikoje ir su magija susijusiuose dalykuose. Orkų rasė buvo stipri. Jie buvo kupini nežmoniškos jėgos ir turėjo stiprią valią. Tačiau jie nebuvo tokie stiprūs kaip milžinai. Milžinai leido jiems tarnauti karo reikaluose.

Dwarfų rasė buvo labai įgudusi. Jie buvo geri inžinieriai, patyrę mechanikai ir puikūs amatininkai. Milžinai leido jiems tarnauti bankininkystėje ir pramonėje. Sparnuotoji Arteias rasė mėgo laisvę ir buvo apdovanoti nemirtingumu, bei smalsumu. Milžinai norėjo pagauti ir pavergti laisvai skraidančius gyvius, bet kai Arteias buvo uždarytas į narvą, jis greitai prarado savo galias ir mirė. Milžinam nieko nebeliko, kaip tik leisti jiems skraidyti laisviems. Arteias aplankydavo milžinų miestą ir pranešdavo jiems žinias iš viso pasaulio. Žmonės nieko gerai nemokėjo, todėl jie tapo milžinų vergais. Jie darė visą juodą darbą. Žmogaus gyvenimas buvo ne geresnis už gyvūnų.

Dievų karas

Gran Kain buvo laisvas ir nevaržomas dievas. Tačiau jis padarė labai didelę klaidą gundydamas savo vyriausiąją dukterį Shilen. Jie surengė aferą už Einhasad akių ir ją slėpė, kol Shilen netapo nėščia. Kai Einhasad sužinojo, labai įtūžo. Einhasad nušalino Shilen nuo vandens dievybės pareigų ir liepė neždintis iš kontinento. Gran Kain atsuko nugarą ir dabar ji buvo palikta viena pasitikti savo likimo.

Nėščia Shilen keliavo į rytus. Giliai viduryje tamsiojo miško, ji pagimdė keikdama Einhasad ir Gran Kain kiekvienu skausmo momentu . Vaikai, kuriuos pagimdė Shilen gimė iš neapykantos ir pykčio bei keiksmų ir tapo demonais. Stipriausi iš jų buvo vadinami drakonais. Iš viso buvo gimę šeši drakonai, prakeikti šešiems dievams. Shilen buvo pilna rūstybės Einhasad, kuri ją ištrėmė ir Gran Kain, kuris sugundęs paliko ją. Naudodama savo vaikų jėgas, ji sukūrė armiją dievų nubaudimui.

Stipriausiems drakonams buvo įsakyta kovoti su dievais demonų armijos priešakyje. Girdint tai, šviesos drakonė Aulakiria pažvelgė į Shilen akis ir tarė. "Motina, tu nežinai, ką tu darai. Ar tu tikrai nori amžino dievų sunaikinimo? Ar tu tikrai nori, kad tavo tėvas, motina ir artimieji gulėtų ant žemės jų pačių kraujo klane?"

Jos žodžiai nepakeitė Shilen nuosprendžio. Pagaliau demonai įsiveržė į dievų šventyklą ir nuožmus mūšis prasidėjo. Šeši drakonai sunaikino viską dievų šventykloje. Net dievai buvo nustebinti neįtikėtinomis drakonų galiomis. Atrodė, kad mūšis tęsis amžinai. Jei karas nebūtų baigtas pasaulis nustotų egzistavęs ir visa kas gyva būtų sunaikinta. Dauguma dievų pasiuntinių ir demonų buvo sunaikinta arba dingę. Kiekvieną dieną žaibavo ir griaudėjo, kai stiprios jėgos žiauriai grumdavosi ore. Milžinai ir visi kiti gyvi žemės padarai drebėjo stebėdami siaubingą kovą danguje.

Nuožmus mūšis tęsėsi kelerius metus, galiausiai pusiausvyra pakrypo į vieną pusę. Kančių pyktis daug ką sužeidė, tačiau Eingasad ir Gran Kai turėjo stipresnes pajėgas ir sunaikino daugelį demonų.

Drakonai vis dar kovojo, tačiau jie buvo išraižyti gilių žaizdų ir randų. Jų nuovargis pradėjo vis labiau ryškėti. Po kurio laiko atrodė, kad karas artėja prie pabaigos nykstant Shilen armijai. Karui besibaigiant drakonai išskleidė sparnus ir paspruko į žemę. Išlikę gyvi demonai sekė paskui juos. Dievai norėjo pribaigti sprunkančią armiją. Tačiau dėl jų sužeidimų jie tegalėjo stebėti sprunkančius drakonus. Kai Shilen vaikai išmirė vienas po kito ir pralaimėjo karą, ji nebegalėjo atlaikyti savo liūdesio ir pasitraukė į požemius ir valdė juos.

Didysis Potvynis

Po Shilen dingimo, Eva buvo įpareigota valdyti vandenį. Bet Eva buvo bailios prigimties, o po jos vyresniosios sesers siaubingo nušalinimo ir karo tarp dievų, ji tapo dar baikštesnė. Kad išvengtų sunkios atsakomybės naštos, kuri krito jai ant pečių, ji iškasė tunelį vidury ežero ir pasislėpė.

Be vandens dievybės, kuri valdytų vandenį, vandens dvasios buvo sumišusios ir pradėjo betiksliai klajoti. Per daug vandens sutekėjo į vieną vietą ir suformavo didžiąją pelkę. Vanduo netekėjo į kitą vietą ir toje vietoje susidarė dykuma. Dažnai dalis žemyno staiga paskęsdavo ar kokia nauja sala netikėtai iškildavo iš niekur. Kai kuriose vietose lijo dieną ir naktį, kol galiausiai viskas buvo užtvindyta, išskyrus aukščiausiųjų kalnų viršūnes.

Nebuvo tokios vietos, kurioje nebūtų vandens, visi gyvi gyvūnai spietėsi bandomis, bandydami išsaugoti savo gyvybes ir dalis žemės tapo pragaru. Visi ir vandenyje ir žemėje, visi gyvi padarai kentėjo. Visu gyvų padarų vardu milžinai maldavo dievų pagalbos.

Einhasad ir Gran Kain ieškojo visur, kol galiausiai surado tą ežerą, kuriame slėpėsi Eva.

"Eva, pažvelk, kas atsitiko, tik todėl, kad tu vengei savo atsakomybės. Tu griauni harmoniją šiame kontinente, kurią mes kūrėme visomis savo išgalėmis. Aš daugiau nepakęsiu tavo neklausymo." Einhasad buvo taip įniršusi, kad net jos akys ryškiai degė įtūžio liepsnomis.

Dėl potvynio nesuskaičiuojama daugybė milžinų ir kitų gyvų padarų persikėlė į Shilen pasaulį. Tai privertė Einhasad smarkiai pavydėti Shilen. Drebėdama iš baimės, Eva pasidavė motinos valiai. Kai Eva perėmė vandens valdžią į savo rankas, negandos po truputį baigės. Tačiau nebebuvo įmanoma atstatyti pasaulio, kuris gulėjo po griuvėsiais.

Milžinų išbandymas

Milžinų širdyse po truputį vystėsi skepticizmas. Gran Kain jau įrodė savo kvailumą, sukurdamas menkiausią gyvą būtybę, vadinamą žmogumi. Be to Gran Kain pavydėjo Einhasad galimybių. Buvo sukurtas požeminis pasaulis ir įvairūs demonai. Dėl Evos silpnumo ir nekompetentingumo žemynas buvo suniokotas. Abejingumo sėklos pradėjo dygti milžinų protuose. Ar tokie dievai nusipelnė garbinimo?

Milžinai galėtų važinėti jų pačių rankomis padarytais vežimais ir laisvai įeiti ir išeiti iš dievų šventyklos. Jie galėtų panaudoti magiją, pakeldami salą į dangų ir gyventi ten kaip dievai. Jie galėtų pratęsti savo gyvenimo trukmę beveik iki amžinybės. Milžinai pradėjo manyti, jog jų galios lygios dievų galioms. Dėl pagiežos ir jų išminties, jie tapo pernelyg arogantiški.

Ir todėl milžinai panoro tapti dievais. Jie pradėjo eksperimentuoti keisdami gyvus organizmus, kad sukurtų naujas gyvybės formas. Milžinai pasitelkė magiją padaryti tokius dalykus įmanomais mokslui.

Apsvaigę nuo tokios galios, milžinai subūrė stiprią armiją kovai prieš dievus. Kaip ir kerštingosios Shilen nesėkmės atveju, jie subūrė armiją iš šešių drakonų ir gausybės demonų.

Dievai įniršo matydami milžinų rengimąsi. Einhasad, kuri turėjo teisę kurti gyvybę, buvo netekusi žado nuo įtūžio. Ji prisiekė sunaikinti visus milžinus kartu su žemynu ir visu likusiu pasauliu. Gran Kain maldavo jos nusiraminti. "Kadangi tu esi kūrimo motina" įrodinėjo jis "tai naikinimas yra mano pareigybė. Tu gerai žinai, ką aš patyriau, kai troškau tavo darbo".

Aš nubausiu milžinus už jų arogantišką elgesį. Bet, jei tu vis tiek nori sunaikinti visą pasaulį, aš kausiuos su tavimi su viskuo, ką aš turiu." Gran Kain žūtbūt nenorėjo leisti sunaikinti žemyno, Einhasad smarkiai įsižeidė, dėl Gran Kain kišimosi. Bet kadangi jų jėgos buvo lygios, Einhasad negalėjo pasipriešint jam.

Pagaliau Einhasad ir Gran Kain priėjo kompromisą. Norint nubausti milžinus, Einhasad nusprendė pasiskolinti Gran Kain kūjį, žinomą kaip Nevilties Kūjį. Dėl jo didelės naikinimo galios, net Gran Kain niekada nebuvo naudojęs šio ginklo. Visgi Einhasad iš įtūžio pakėlė kūjį virš galvos ir sviedė jį iš aukštumų į patį milžinų miesto vidurį.

Amžių pabaiga

Tik tada, kai iš dangaus pradėjo lyti raudonomis liepsnomis, milžinai suprato, jog jie padarė kvailą klaidą. Jie pasitelkė visas savo jėgas norėdami sutrukdyti Einhasad pasiųstam kūjui pasiekti tikslą. Net ir su visomis milžinų pastangomis, jie tik truputį pakeitė kūjo trajektoriją ir jis vis tiek kliudė miestus nusileidęs į žemę.

To užteko pačio didingiausio miesto pasaulyje sunaikinimui. Nesuskaičiuojama daugybė milžinų ir kitų rasių buvo iškart sunaikinta. Žemėje pasiliko didžiulė skylė ir bangos nusėjo jos paviršių. Galiausiai beveik visi milžinai buvo sunaikinti. Tie milžinai, kurie norėjo gyventi spruko į rytus, norėdami išvengti Einhasad pykčio. Jų kelias sutapo su anksčiau praeitu Shilen keliu. Einhasad toliau medžiojo juos, vieną po kito ir degino žaibo pliūpsniais. Pasilikę bėgliai drebėjo iš baimės ir meldėsi Gran Kain.

"Gran Kain, Gran Kain! Mes supratome mūsų klaidingą kelią. Tik tu gali sulaikyti Einhasad įniršį ir pamišimą. Neleisk mums išnykti, mums gimusiems iš ten pat kaip ir tu, mums protingiausiems ir stipriausiems sausumos padarams!" Gran Kain staiga pajautė triuškinantį gailestingumo jausmą tiems vargšams padarams ir pamanė, kad milžinai jau pakankamai prisikentėjo už jų nusižengimą. Jis pakėlė giliausius vandenis iš pietinių jūrų ir užblokavo Einhasad kelią. Einhasad pykčio apimta šaukė, "Kas čia dabar?! Kas drįsta kištis į mano reikalus?! Eva, mano mylimiausioji dukra, patrauk vandenį, kuris blokuoja mano kelią arba pasirenk sekti savo vyresniosios sesers pėdomis!"

Eva bijojo Einhasad, todėl iškart sugrąžino vandenį į jūrą. Einhased tęsė milžinų gaudynes ir šaudė juos vieną po kito. Milžinai ir vėl maldavo Gran Kain. "Gran Kain! Galingiausiasis iš dievų! Einhasad vis dar vejasi mus, pasiryžusi išnaikinti! Mes meldžiam tavęs, prašome turėk gailesčio ir išgelbėk mus !" Gran Kain pakėlė žemę ant kurios stovėjo milžinai. Didžioji uola pamaišė Einhasad gaudymui ir ji sušuko garsiai.

" Kas drįso man trukdyti?! Marph, mano mylima dukra! Nuleisk uola žemyn dabar pat, arba pasirenk sekti savo sesers keliu!" Marph išsigandusi šių žodžių bandė nuleisti žemę, bet Gran Kain ją sustabdė. "Einhasad kodėl tu nepasiduodi? Visas žemynas žino tavo pyktį ir dreba prieš tavo rūstybę. Išmintingieji, bet kvaili milžinai jaučia savo nuodėmes ir apgailestauja iki pat kaulų smegenų. Įsitikink pati! Didi rasė kilmingų padarų, kurie kadaise valdė žemę, slepiasi mažame žemės lopinėlyje ir dreba iš baimės, bandydami pasprukti nuo tavęs! Daugiau jie nebegali mesti iššūkio dievams. Ši vieta bus amžinas milžinų kalėjimas. Nuramink savo įtūžį, tavo kerštas baigtas."

Einhasad vis dar niršo, bet ji negalėjo veikti prieš Gran Kain valią, jis pasižymėjo tokia pat jėga kaip ir jinai. Ji nusprendė padaryti taip kaip Gran Kain sakė - palikti juos mažame, purviname žemės lopinėlyje, kenčiant dėl jų pačių kaltės, nei išžudant juos visus. Ji baigė medžiokle ir grįžo namo.

Po to Einhasad retai įsikišdavo į žemės reikalus, kadangi ji buvo giliai nusivylusi žemės padarais. Gran Kain taip pat sutiko nesirodyti žemėje. Dievų amžius ėjo į pabaigą.

Grįžimas prie stovyklos laužo

Nepažįstamasis padarė pauzę pasakodamas savo istoriją. Sužavėti pasakojimo, mes klausėmės ausis ištempę, kol jis pasakojo mūsų pasaulio istoriją. Jo švelnus balsas įsirėžė mums į galvas - tiesiog stebuklingai. Jo pasakojamas mitas visiškai skyrėsi nuo mūsų girdėtų, dar nepaneigtų istorijų. Mes, daugiausiai matę visame krašte kariai, buvome pasimetę, lyg ant bedugnės krašto, nervingi, net baimingi šio paprasto žmogaus. Kai netoliese praskrido pelėda, mes suvirpėjome nuo staigių jos sparnų dūžių.

Nepažįstamasis tyliai juokdamasis pakėlė rūkstančią pypkę prie savo lūpų ir tęsė savo istoriją.

" Neatmeskite mano istorijos vien tik todėl, kad ji skiriasi nuo jūsų girdėtų istorijų apie dievus. Nėra įrodymų, kad jūsų dvasininkai yra arčiau tiesos nei keliaujantis poetas. Dievų istorija yra dievų valia, o ne žmonių. Ir kaip paprastas dvasininkas galėjo sužinoti tiesą? Klausykitės toliau. Tai istorija, apie pasaulį po dievų išnykimo. Tai jūsų pačių istorija".

Rezultatas

Pasaulyje kilo sąmyšis po staigaus milžinų dingimo. Pripratę prie milžinų valdžios, elfai, orkai, dvarfai ir žmonės susipažino su realybe, kad ir nuo savęs reikia gintis. Viršuje bauginančių pasikeitimų, pasaulyje, kuris gulėjo po Nevilties Kūjo padariniais. Daugelis mirė per Einhasados atneštas nelaimes, ir daugelis mirė nuo sąmyšių ir chaoso. Žemės rasės meldė pasigailėjimo nuo dievų neapykantos, bet dievai neatsakė.

Pirmieji kontrolę paėmė elfai, nes jų rasė buvo atsakinga už politiką milžinų laikais. Elfams pavyko suvienyti rases ir jie toliau tęsė savo gyvenimą. Bet laikui einant pasidarė aišku, kad elfai neturėjo tokių sugebėjimų valdyti kaip milžinai. Pirmieji elfams pasipriešino orkai.

"Ar elfai stipresni už mus? Ne! Ar elfai turi teise mus valdyti? Ne! Mes negalime pakęsti, kad silpnesni už mus stovėtų aukščiau!"

Orkų kariuomenės galia buvo didelė ir, elfai, kurie gyveno tik taikoje buvo beginkliai prieš išdidžius ir bebaimius orkus. Didžioji žemės dalis tapo orkų teritorija, o elfai buvo nustumti į žemyno kraštą. Iš ten elfai šaukė nykštukų pagalbos, su savo dideliais turtais ir galingais ginklais, jie turėtų šansų pasipriešinti orkams.

"Žemės rasė," elfai raudojo, "Atsakykit i mūsų šauksmą. Žiaurios orku armijos mus persekioja su savo didžiule galia. Ateikit - kaukimės kartu."

Bet nykštukai šaltai neatsakė i elfų šauksmą. Jų akimis orkai padarė paslaugą pasauliui. Nebuvo jokios priežasties praktiškiems nykštukams stoti i silpnųjų puse. Elfai buvo įsiutę, bet negalėjo pakeisti jų sprendimo.

Elfai nusprendė prašyti pagalbos ir vėjo rasės - arteiasu. Jų žvalgybos įgūdžiais ir aerialu atakos būtų pakankama pagalba triumfuoti prieš orkus. Elfų delegacija keliavo į žemės kraštą prašyti arteiasu pagalbos.

"Vėjo rase, padekite mums! Įtūžę orkai slegia mus su jų absoliučia galia. Prisijunkite prie mūsų ir mes juos pamokysime!"

Bet, kaip visada, arteiasai nesusidomėjo politika ir karu žemėje. Jie nusprendę nestoti nei vienon pusėn ir pasitraukti gyliau i žemyną. Elfai buvo neviltyje.

"Alasai, nieks mums nepadės! Ar tai mūsų rasės pabaiga? Ar tie purvini orkai laimės ir pasiims turtus ir galią jėga?"

Nauja sąjunga

Paprastiesiems dwarfams ir neutraliesiems arteias atsukus nugaras, elfai buvo palikti be sąjungininkų ir neturintys galimybės tęsti karo prieš orkus. Palikti apraudoti savo likimą, elfai buvo nustebinti greta jų pasirodžiusio nepažįstamojo. Nepažįstamasis atsiklaupė prieš elfų karalių, kuris įsižiūrėjęs suprato, kad nepažįstamasis yra žmonių atstovas. Nepažįstamasis dėvėjo karūną pagamintą iš medžio šakų.

“Kas čia, niekingųjų žmonių vadas?“ paklausė elfų karalius.“ Ar tu atėjai išjuokti mūsų sunkios padėties?"

Žmogus nulenkė galvą ir tarė, “Ne, protingasis karaliau. Mes atvykome pažiūrėti, ar mūsų silpnos pajėgos galėtų padėti. “Elfai džiūgavo, nors žmonės silpni ir kvaili, tačiau didelis jų skaičius galėtų pagelbėti mūšyje.

”Labai pagirtinas tavo poelgis, žmonių karaliau,“ elfų karalius sutiko. “Jus esate menki padarai, tačiau jūsų pasiaukojantis ištikimumas ir pasiryžimas paaukoti savo gyvybes mums yra pagirtinas. Eikit pirmyn kovoje, iškovokit pergalę ir jūs gausite galimybę būti tiesiog žemiau elfų.

Žmonių karalius žemai nusilenkė prieš elfų karalių, tada pakėlė galvą į priešais stovinti naująjį elfų kolegą. “Kilniausiasis elfų karaliau“ kalbėjo jis. „Mes žmones turime tik vienintelį prašymą prieš tai, kai mes iškovosime didžią pergalę elfų rasei. Mūsų pajėgos pernelyg silpnos. Mūsų dantys net negali įbrėžti orkų odos ir mūsų nagai niekam tikę prieš jų raumenimis. Mes maldaujame jūsų, suteikite mums galią pastovėti prieš juos. Išmokykite mus jūsų magijos žinių.”

Šis įžūlus pasiūlymas šokiravo ir įsiutino elfus. Mokyti žmones magijos? Niekada! Jie mokosi panaudoti burtą, kad paversti žmogų pelenų krūva, bet elfų lyderė Veora įsikišo. Ji pajuto, kad prašymas nėra grėsmingas ir turėtų būti garbingas. Žmonės buvo pernelyg silpni ir vargu ar jie sugebėtų nugalėti orkus be pagalbos. Ir su savo menku protu žmonėms nebūtu jokių galimybių išmokti naudoti magiją. Taigi gindama žmones ji rizikavo netekti gyvybės.

Žmonės greitai įsisavino įvairius magijos kelius, mokydamiesi žymiai greičiau, nei elfai tikėjosi. Žmonių kūnai nebuvo tokie stiprus, kaip orkų, tačiau jie buvo sustiprinami nuolatinio darbo ir tarpusavio muštynių. Jie buvo gerai įgudę dirbti rankomis ir galėtų meistriškai valdyti ginklą ir dar geriau, žmonių skaičius buvo milžiniškas ir įspūdingas. Per trumpą laiką, žmonių armija tapo grėsminga jėga.

Sąjunga tampa priešais

Žmonių-Elfų sąjunga palaipsniui pradėjo lenkti orkus. Kai mūšio banga pakrypo sąjungos malonei, dwarfai išsižadėjo savo ištikimybės orkams ir pradėjo gaminti kovos reikmenis žmonėms. Su geresniais šarvais ir aštriais dwarfų ginklais, žmonės dabar galėjo nugalėti orkų armiją ir be elfų pagalbos.

Elfai sunerimo, nors sąjungos pergalės augo tiesiog akyse. Jie pajuto jog žmonės tampa stipresni ir savarankiški. Po kol kas elfai neleido nerimui augti užtikrintai, jie net negalėjo įsivaizduoti, jog žemiausieji iš jų visų šiukšlini žmonės galėtų siekti perversmo. Ir pasiekus paskutiniąją pergalę prieš orkus, elfai neturėjo laiko jaudintis dėl žmonių. Žmonės toliau mokėsi aukštesnes magijos formas ir galiausiai karas baigėsi žmonių - elfų sąjungos pergale. Orkai buvo priversti pasirašyti žeminančią taikos sutartį ir greitai pasitraukė dėl jų pačių saugumo į urvus šiaurinėje Elmoro dalyje.

Orkų lyderis nusijuokė atsistatydindamas: “Kvaili elfai. Ši pergalė ne jūsų, bet purvinų žmonių. Kaip jūs siūlyto kontroliuoti šiuos jūsų sukurtus monstrus?"

Jo kartūs žodžiai buvo tikra tiesa, dabar elfai susidūrė su naują grėsmę žmonėms. Bet po ilgo mūšio, elfai buvo pernelyg nuvarginti ir silpni kovoti. Dabar žmonės su savo naujomis magijos galiomis buvo stiprūs. Ir todėl, žmonės sukilo prieš elfus.

Per vėlu, elfai suprato, kad jie po savo sparnais priglaudė drakono atžalą. Nuožmus mūšis magijos prieš magiją dar kartą sukrėtė žemyną. Bet elfai buvo pernelyg silpni, kad pasipriešintų žmonių jėgoms. Elfai buvo pamažu nustumti atgal iki tol, kol galiausiai buvo priversti trauktis į saugų mišką. Iš savo patikimos pozicijos jie pasirengė paskutiniajam susirėmimui su žmonėmis. Elfų magija šiuose miškuose buvo stipriausia ir jie stengėsi naudoti šį pranašumą norėdami laimėti.

Elfai įsmuko giliai į požemius (kas greitai ataidėjo kardų žvanginimu ir mūšio šauksmais). Bet trijų mėnesių antpuolio nenuginčijamais nugalėtojas tapo žmonės. Nei elfų pasididžiavimas, nei elfų miško magiškos galios ir netgi įmantriausia elfų magija nepadėjo apsiginti nuo begalinės žmonių armijos antplūdžio. Elfai patyrė didžiulius nuostolius ir galų gale paspruko gilyn į mišką. Sprukdami jie užbūrė stiprius barjerus aplink jų mišką, kad išvengtų žmonių ir kitų rasių trukdymo.

Grįžimas prie stovyklos laužo

Nepažįstamasis pažvelgė viršun, kai baigė pasakoti savo istoriją.

Pasaka skyrėsi nuo tos kurią mes girdėjome, bet dabar ji buvo keistai pažįstamai. Graži elfų mergelė tyliai sėdėjo mūsų kompanijoje, ašaros tekėjo jai iš akių.

Naktis jau buvo įsivyravusi, kai nepažįstamasis kalbėjo ir dabar laukinių gyvūnų verksmo niekur nebebuvo girdėti. Vėjas liovėsi šlaminti medžių šakas virš galvos ir net vandens čiurlenimas netoli esančiame upelyje atrodė nutilęs ir sumenkėjęs. Tik mūsų kvėpavimas ir laužo plevenimas skambėjo naktyje. Atrodė lyg visa gamta aplink mus sulaikė kvapą, norėdama atidžiai pasiklausyti pasakojimo prie laužo.

Mes pasilenkėme nepažystamojo link, išsivalydamas gerklę griausmingu kostelėjimu, jis pradėjo vėl.

"Taigi. Argi neironiška, jog žemiausieji iš visų padarų, žmonės, galiausiai tapo žemių savininkais? Bet tai yra žmonių valios rezultatas. Netgi dievai neįsivaizdavo, jog žmonės taps žemės valdovais."

"Dabar aš jums papasakosiu pasaką, apie nuostabiausią žmonių karalyste, kuri tik yra egzistavusi. Tai istoriją apie žmones, kurie keliavo tuo pačiu keliu, kaip ir milžinai."

Istorijos perrašymas

Ilgoje kovoje tarp orku ir elfu, žmonės pradėjo iš primityvių karalysčių virsti rimtais kariais. Centrinė grupė buvo prispausta Athena klano ir žmonių apsiginklavusių magija. Jie gynė savo narius su savo jėga.

Įsakymai buvo vykdomi greitai, Shuniman'u, Jungtiniai regionai. Dabar žinomi kaip Aden ir Elmore. Jis vadino savo karalystę Elmoreden ir laikė save kaip inperatoriumi. Trys paprastos karūnos tapo auksinės su daugybe papuošalų. Jis tapo žinomas, kaip vienas iš artimiausių dievų draugų.

Imperatorius Shuniman jaudinosi dėl gyvenimo trumpumo. Faktas, kad Gran Kain, Mirties dievas, davė žmonėm ribota gyvenimą. Žmonių rasė siekė po savęs palikti kažkokią bent menką istoriją po savęs.

Galiausiai, po ilgų ieškojimų ir religinių nukrypimų, Shunimanas padarė Šventyklą žmonių Dievui Gran Kain. Istorija ėmė keistis. O tiems, kurie naudojo juodąją magiją, kaip ir Gran Kain pasekėjai, Buvo nuginkluoti. Religinis perversmas tęsėsi daugybe amžių ir galiausiai visi žmonės pradėjo tikėti, kad Šventykla yra jų kūrinys, o Dievas Gran Kain yra tik blogio Dievas.

"Netgi, jei jus manęs negarbinsit aš nesupyksiu. Bet kvaili žmonės, nesvarbu kaip jūs bandote atskleisti dangų su savo rankom - dangus ištikro yra mažesnis nei jūsų letenos?

Elmoredinas ir Periosas

Kol imperatorius Shunimanas ir Elmoreden karalystė augo, Gracia regionas palei jūra kovojo su netvarka. Gracia geografija buvo pavojuje, kol daugybė žmonių grupių kovojo dėl žemių kontrolės.

Atėjo diena, kai Elmoredenos stipri kariuomenė užpuolė vakarinį Gracia karalystės tiltą, jie liko apsupti, gintis jiems nepadėjo netgi savas aliansas. Dauguma žemių buvo nuniokotos per karą. Karalystė buvo pervadinta i Perios.

Po Perios ir Elmoreden prasidėjo nauja kova dėl dominavimo. Elmoreden, kurie pirmieji sunaikino karalystę ir turėję nuostabią karinę jėgą, buvo stipriausi. Bet Perios tūrėjo savų privalumų. Pirma jūra skirianti dvi karalystes. Taip pat gerus kovotojus, kurie galėjo prilygti net milžinams.

Netgi su savo nežmoniškom galiom, pabaigoje Elmoreden karalystė negalėjo konkuruoti su Perios.

Beletas ir Dramblio kaulo bokštas

Elmoreden karalystės namai buvo Ivory Bokštas - magijos mokslų institucija. Magai dirbo Ivory Bokšto laboratorijoje, išradinėjo, mokės, norėdami įrodyti, kad yra magijos milžinai.

Netoliese Bokšto buvo įsikuręs Beleth, stipriausiais magas iš visų ir genijus kokių reta visoje žemėje. Magai, kūrė planus kaip įveikti jį. Bet milžinų galia buvo užkeikta žmonių. Beleth'as sukėle ant kojų visą karalystę ir Ivory Bokšto magus. Jis nukreipė jų galią į juos pačius. Beleth'as laikėsi savo taktikos ir sutelkė jėgas į juodąjį meną.

Galiausiai, Ivory Bokšto magai panaudojo juodąją magiją taip nustebindami galingąjį. Beleth'ui jėgų užteko tik pramušti sienai, tačiau sieną saugo karalystės sargai. Beleth pasisekė pramušti sieną ir pabėgti. Jis nukeliavo i Hellbound salą norėdamas išsiaiškinti savo klaidas.

Juodosios magijos burtai įkalino Beleth. Pietinė dalis, dar geriau žinoma, kaip Gludio buvo užkeikta juodosios magijos ir daugybė žmonių buvo išžudyti, kai burtai buvo paleisti. Karalystė tuo apkaltino Beleth ir paskleidę gandus, kad Beleth yra velnias.

Elfų nesutarimai

Šiuo metu didelis pasikeitimas įvyko elfų miške. Praradę teisę valdyti kontinentą, elfai prarado ir savo pasitikėjimą. Jie visi pamiršo savo norą valdyti pasaulį ir ėmėsi taikaus gyvenimo miškuose.

Buvo viena grupelė vadinama rudaisiais elfais. Tai elfai nepatenkinti savo dabartine padėtimi. Jie troško tęsti karą prieš žmones, net jeigu ir reikėtų panaudoti uždraustąją juodąją magiją. Tačiau šiai idėjai nepritarė elfų senoliai.

Tuo metu, vienas žmonių magas priartėjo prie juodųjų elfų vado ir tarė: “rudųjų elfų karaliau, tu trokšti galios. Bet silpnieji medžių elfai bijo tos galios, kurios tu esi vertas. Jie tik jaudinasi, kad neužpultum jų ir neatneštum dar negandų pradėdamas karą su žmonėmis. Tai tie silpnuoliai padarė elfų rasę tokią, kokia ji yra dabar.

Rudųjų elfų vadas greitai jam atsakė: “kas tu toks žmonių mage? Kas tau iš to jog mus apkvailinsi?“

“Mano vardas yra Desparion ir aš turiu galią, kurios tu trokšti. Aš galiu tau ją suteikti, tačiau už tai tu turėsi padaryti tai, ko aš noriu.“

“Tai ko tu nori? Ir kas gi tai galėtu būti?“

“Tavo jaunystės, paslapties į amžiną gyvenimą. “Maža šypsena pasirodė rudojo elfo veide. “Nors aš ir esu talentingas magas, mano gyvenimas yra toks, kaip paprasto žmogaus ir netrunka nė šimto metų. Taigi, karaliau, koks tavo sprendimas? Mes juk galime padėti vienas kitam gauti tai, ko trokštam.

Išmokęs juodosios magijos paslapčių, Desparionas jų išmokė ir ruduosius elfus.

Už tamsiųjų menų mokymąsi, rudieji elfai buvo pripažinti Gran Kain pasekėjais ir ištremti ¡š miško. Tarp elfų prasidėjo karas. Abi pusės, tiek rudieji, tiek medžių efai pradėjo kovoti naudodami pražūtingą magiją. Tada miškų elfai prakeikė ruduosius elfus ir taip jie buvo praminti tamsiaisiais elfais...

Auksinio amžiaus pabaiga

Elmoredo auksinis amžius prasidėjo po tūkstančio metų, po jo įkūrimo, per Imperatoriaus Baiumo viešpatavimą. Su Dievo malone ir vadovavimo meistriškumu, Baiumas sukūrė stipriausią armiją per visą karalystės istoriją. Ši armija grupavo orkus, kurie turėjo didelę įtaką šiaurinei Elmoro daliai, vėliau buvo žinomi kaip Orkų Karalystė. Be to, Baiumo armija vadovavo pasikartojančioms atakoms prieš Perios karalystę ir galiausiai okupavo pietinę Gracios dalį.

Tais metais, Baiumui pasidarė neįdomu kariauti ir jis panaudojo savo karalystės jėgas, kad pradėtų statyti sudėtingą tvirtovę iki debesų.

"Mano vardas įkvepia baimę kiekviename žemyno kampe. Dešimtys, tūkstančiais gyvybių gali būti atimtos arba išsaugotos mano rankos. Mano galia absoliuti. Kadangi aš šią galią turiu tik keliems dešimtmečiams, aš negaliu pasitraukti!Ne - aš gausiu nesibaigiančią Dievų gyvybę ir valdysiu savo karalystę amžinai!"

Didingą Baiumo dizaino tvirtovę teko statyti trylika metų. Jis ketino panaudoti tvirtovę tam, kad galėtų užlipti į viršūnę ir gauti paslaptingąją, nesibaigiančiąją gyvybę. Kai jis užlipo į tvirtovę, dievai suprato jo planus ir atsakė jam:

"Žmonių mylimas vaike, ir mylimas žmogau pats: tu drįsti išsiurbti mūsų nesibaigiančią gyvybę? Ar tu nieko neišmokai iš milžinų pamokos? Labai gerai, jei amžinas gyvenimas yra tai, ko tu nori, mes tave juo apdovanosime. Bet tu niekada nepaliksi savo tvirtovės."

Gavęs tai, ko jis nusipelnė, Baiumas buvo įkalintas į savo tvirtovės viršūnę visai amžinybei. Po staigaus imperatoriaus dingimo, nuožmi atranka pasirodė tarp karališkųjų šeimų, kiekvienas norėjo gauti sostą. Daug aristokratų taip pat bandė griebti sostą, palikdami visą Elmoredo karalystę susipainiujusią vidiniame konflikte.Daug pastangų ir išlaidų ir taip nusilpnino karalystę.Konfliktai ir apkalbos aplink laisvą sostą buvo paskutinis žingsnis. Žvilganti Elmoredo karalystė, taip pat stipri, daugiau nei tūkstančiui metų stačiai nukrito į duobę. Dvidešimt metų karalystėje vyravo netvarka.

Sugrįžimas prie laužo

Istorija, iškeista į kukurūzus ir šiltą ugnį, netrukus pasikeitė nemalonia linkme. Mes nežinojom šito keistuolio tapatybės, taip pat mes nežinojome, kodėl jis mus pakvietė į teismo posėdį. Vis dar mes klausėmės, gėdingos auditorijos, nesugebantys pažiūrėti tolyn ar judėti, kaip nematomos būtybės, kurios badė mūsų vietas.

Vyras pasielgė taip lyg mūsų nebūtu buvę. Jis surinko sausas šakeles ir pintis aplink jo kojas ir išmetė jas į mirtiną ugnį. Liepsnos, kurios šalimais visus žudė, suliepsnojo į viršų su dviguba jėga. Vyras nė nežvilgtelėjo į mūsų pusę, kai jis pradėjo vėl šnekėti.

Mano pasakojimas jau greit baigsis. Istorija, apie kurią aš jums papasakosiu yra gerai žinoma, tai apie stiprias žmonių kovas, kurios prasitęs šitą dieną. Šitas pasakojimas yra apie kontinentą po Elmordeno kritimo.

Mūšis dėl kontinento

Kol Elmoreden ir Perios karalystės žlugimas vystėsi iš lėto, tol niekas negalėjo pastebėti Dievo rykščių, keliaujančių iš gracingųjų plotų. Netgi stingdantis šaltis atkeliavęs iš šiaurės, negalėjo sustabdyti artėjančios nelaimės. Kaip Elmoreden prieš ją, taip ir Perios išnyko dulkėtuose istorijos puslapiuose.

Po šių dviejų kadaise didingų karalysčių žlugimo, žemės buvo išgąsdintos ir panirusios į sąmyšį, nuo senesnių laikų prisiminimų žmonių aristokratai kovojo vieni su kitais dėl vyresnybės ir valdymo, kai kurie net dalino žemes mainais į kovinę jėgą. Orcai pasinaudojo šituo ir dar labiau padidino savo įtakingumą. Perorganizuota orcu kariuomenė ir vėl paleido savo kampaniją į mūšį dėl kontinento. Jų armijos buvo labai galingos ir netrukus okupavo šiaurines Elmore dalis, bet kova tarp kilmingųjų ir žemesniųjų orcų jų pajėgas susilpnino.

Konfliktų metu elfai negalėdavo padaryti nieko tik kovoti už savo pačių gyvybes prieš tamsiąją broliją. Dwarfai taip pat nesugebėjo pasipriešinti žygiuojantiems orku pulkams ir lengvai buvo nustumti į šalį.

Šiuo metu dominuoti pradėjo žmonių apylinkė vadinama Elmore karalyste. Jie teigė, jog yra tiesioginiai imperatoriaus valdžiusio Elmoreden. Elmore ir orcu kariuomenės buvo susitikusios daugelyje mūšių. Karas truko labai ilgai ir abiem pusėm kainavo labai daug išteklių. Nors abi armijos atrodė lygios, žmonės pradėjo naudoti savo skaičiaus pranašumą. Kad ir kaip jie stengėsi, orcai vis tiek buvo ištremti į savo pačių žemes ir ten planavo savo atkirtį. O keli gyvi likę dwarfai buvo ištremti į spine kalnyną.

Su savo nesustabdoma karine galia, Elmore galiausiai pradėjo valdyti visas šiaurines žemes ir pradėjo žygiuoti link pietinių dalių, norėdami suvienyti žemyną po Elmore vėliava. Bet tai nebuvo lemta įvykti. Oren, pati stipriausia pietinė karalystė, apsigynė nuo įsiveržėlių su savo puikiais magais ir tobulai treniruotais kareiviais. Elmore nesugebėjo atsilaikyti prieš šią galybę.

Kilniosios pietinės valstybės jautėsi saugios su Oren apsauga ir kartu pradėjo formuoti bendrą karalystę. Šios valstybės sugebėjo subalansuoti savo ekonomiką ir tapti labai stipriomis tautomis.

Dviejų tautų išlikimas

Daugybė karų pakenkė nesuskaičiuojamai galybei kartų, tuo metu iš chaoso išnirusieji gracingieji pradėjo kelti grėsmę tiek vandenynų, tiek sausumos vienybei. Žmogus vadinamas Pariu, su savo kariuomenės narsa bei drąsa ir nepasakojama savo paties galia, pradėjo nešti šlovę savo žmonėms, užgrobinėdamas žemes ir laimėdamas begalę mūšių.

Paris pasiekė legendinį statusą, kai su savo armija susigrūmė su šiauriaisiais Quaser aukštumų gyventojais. Beviltiškoje kovoje su Tor, Quaser stipriausiu kovotoju, Paris smogė lemiamą smūgį. Iki šiol dar nė karto nepralaimėjęs kovos tor sakė: “ar tu tikrai esi žmogus? Tokia jėga, toks greitis!“

Stovėdamas prieš savo priešą, Paris apsidairė po kovos lauką ir tarė: “aš taip noriu suvieniti šias žemes... drąsusis karį iš šiaurės, prisiek man savo ištikimybę, ir kartu mes nugalėsime visus, kurie stos mums kersai kelio!“

Tokiu būdu Paris pradėjo į mūšį vesti baltųjų erelių riterius, vėjo riterius ir dabar naujai sujungti aukštumų gyventojai vedami Pario iškovojo daug karinių pergalių gracingosiose žemėse. Beheim karalystė išsiplėtė iki penkis kartus didesnės, o Paris tuo metu atsidavė sostui.

Tuo tarpu, pietinėse žemėse, kuriose taip pat vyko sujudimas, daugelis žmonių buvo sunerimę žiniomis iš Elmore ir Gracijos. Lyg iš po žemių atsiradęs charizmatiškas vadas, vardu Raoul, pradėjo vesti savo pajėgas ir pradėjo rinkti asmeninią kariuomenę po savo vėliava. Gerai įvaldęs kalbos meną, Raoul nugalėdavo savo priešus ne ginklais, bet žodžiais. Daugelis jo kalbų skambėdavo šitaip:

“Šios žemės valdovai! Nejaugi jūs nematote, kas vyksta už musų įtvirtinimų? Negailestingi priešai link mūsų žygiuoja netgi ir šiuo momentu! Elmore karalystė jau seniai matė mūsų turtus ir žemes ir dabar telaukia tinkamos progos pulti. Jeigu gracingasis regionas už jūros taip pat nuspręs pajudėti, mes būsime sutriuškinti! Tėra vienintelis būdas mums išgyventi: reikia suvienyti mūsų armijas ir ruoštis karui.“

Raoul įkalbėjo pietines žemes susivienyti. Tačiau Elmore pavojus nebuvo toks didelis, kaip kiti galvojo, nes visą savo laiką Paris skirdavo deryboms su orkais ir net nepagalvodavo pulti Aden.

Turbūt taip buvo todėl, kad Raoul suvienijo pajėgas su ištikimuoju pagalbininku Innadril ir kartu jie buvo nesustabdoma jėga. Priešingai nei Paris, Raoul pradėjo besmurtį kelią į vakarus, taip užimdamas Giran ir Dion

Pirmą kartą Raoul planui pasipriešino Oren. Oren pasiskelbė pietinių žemių valdovu ir nepakęs kito valdovo nei jų pačių. Galiausiai iškilo dvi karalystės, bet Aden karalystė sugebėjo pelnyti nepamirštamą pergalę. Po to Gludio nusprendė prisijungti prie Aden, taip užbaigdamas naująją karalystę. Taip Raoul buvo pramintas suvienijimų karaliumi.

Žemės įpėdinis

Greitai po Aden susivienijimo, Gracia įtvirtino savo žemes. Tuo tarpu paskutinė likusi opozicija, Hwuh atiteko Paris. Tada Paris karalystės sostinę perkėlė į Arpeniną, taip pat pertvarkė ir struktūrą.

Naujas, daug stipresnis Aden greitai buvo pripažintas jėga, kai pasipriešino Elmore pranašumams. Tačiau labai greitai Aden istorijoje buvo atverstas naujas lapas, kai staigiai mirė Raoul. Pajutęs tinkama progą pulti, Elmore staigiai įsiveržė į šiaurines Aden dalis. Raoul pasiekėjas, Trabis sugebėjo atsiginti nuo užpuolikų, bet po to staiga jis buvo užkluptas paslaptingos ligos. Kitas eilėje prie sosto buvo šešiolikmetis Amadeo.

Išgirdęs žinias Paris pareiškė: Dievai lepina mūsų gracingą šalį! Šešiolikmetis karalius? Tai bus Aden karalystės nuosmukis.

Bet Paris pernelyg nuvertino jaunąjį Amadeo. Berniukas karalius sugebėjo apginti milžinišką savo karalystės plotą, nuo milžiniškos Paris kariuomenės. Tuo tarpu viltį be prarandantis Paris pradėjo suprasti, kad proga užkariauti Aden slysta jam iš rankų. Nesiklausydamas niekieno perspėjimų, net savo patikimojo žmogaus Dioso, jis paleido masinę ataką į Aden vandeniu ir žeme.

Pasėkmės buvo pražūtingos.

Asteir, būsimas Elmore karalius, prisijungė prie Aden ir stojo į kovą prieš savo tėvą.

“Ar tu nebeturi gėdos? Turėtum Kristi nuo savo paties kalavijo už tai jog stoji į savo tėvo priešų pusę!“ Pagautas įniršio rėkė Paris.

Išgirdęs šį komentarą Asteir atkirto: “jaunikliais galima pasirūpinti ir vėliau, bet šiuo metu pagrindinis mano grobis esi tu!“

Giran mūšis buvo didelis karo posūkis. Gracingieji kariai buvo nugalėti, jų tvarka buvo sugriauta. Invazija į Aden paliko didelį randą Pario garbėje, iki šiol jis dar nei karto nebuvo patyręs pralaimėjimo. Po kiek laiko Paris labai susirgo ir nusibaigė.

Gracingasis įpėdinis buvo žmogus su ypatingais sugebėjimais, vardu Carnaria. Daugelis manė, kad jis visiškai netinka būti sosto įpėdiniu, prieš jį stojo Cucarus. Savo užnugaryje turėdamas labai įtakingą žmogų Dilios, jis greitai tapo populiariu tarp žmonių ir kartu su Carnaria pasidalino karalystę į dvi frakcijas. Šaurinė ir pietinė dalys greitai tapo priešais ir stojo į kovą viena prieš kitą, taip švaistydamos savo energiją.

Tai buvo nuostabi žinia Amadeo ir jis sustiprino savo karalystę, pasinaudodamas kitų karais. Taip visos šalys buvo priverstos pasirašyti labai nemalonią taikos sutartį ir perėjo į taikos amžių.

Epilogas

Kai žmogus baigė savo istoriją, šviesa pradėjo šliaužti į juodą dangų . Tamsi naktis praėjo ir aušra artėjo. Nieko neliko iš ugnies ,tik rusenantys pelenai. Pasakotojas užsirūkė dar kartą ir išleido dūmų kamuolį.

"Tiek daug istorijų artėja į galą dabar. Kaip laikas eina, gal istorija tęsis? Kas žino, gal kokia dieną tavo vardas bus mano istorijoje?"

Ryto saulės šviesa lėtai artėjo pirmyn ir aš galėjau jausti, kad reikšmingas įvykis perėjo pro mane. Tai užėmė pastangas surasti savo balsą, ir aš išdrįsau paklausti, "Kas tu? Kodėl, tu mums pasakoji šitas istorijas ir kaip tu žinai jas visas?"

Žmogus be žodžių atsistojo. Kai jis stojosi, jis augo! Jis atrodė normalus žmogus, kol sėdėjo, bet dabar jis buvo gigantas, beveik dvidešimt pėdų aukščio - metantis šešėlį ant visos grupės. Jo veido bruožai išliko nežymūs po jo apsiausto gobtuvu. Tada, lėtai, subtiliai, jis pradėjo nykti! Aš tegaliu apibudinti tai, kaip blankimą iš šonų, ir tada staigų vėjo gūsį, jis dingo kaip daug dulkių.

Jis nieko mums nepasakė tuo metu, bet dabar aš galvoju ,kad aš žinojau, kas jis buvo užsimaskavęs, kad pasakoti istorijas kitoms pasaulio rasėm buvo būtent tos rūšies poelgis, kurį atliktų Tas, kuris egzistavo nuo pasaulio pradžios. Galbūt tas, kuris netgi sukūrė žmoniją?

Pabaiga...